Liūdna komedija
Pjesės autorius ir režisierius Cezaris Graužinis
Meistriškai žongliruodamas šiuolaikinėmis realijomis ir pasąmonės klodais, režisierius Cezaris Graužinis pasakoja šiuolaikišką pasaką – kaip paslaptį, kaip terapiją, kaip energijos pažadinimo ritualą.
Režisierius, propaguojantis „vaizduotės teatrą“, šįkart gyvai ir žaismingai leidžiasi pasąmonės slalomo vingiais: nuo geltonai žydinčių grikių laukų bei šokių laivuose iki paprasčiausio vonios kambario. Stovint vandens dubenyje su plaukų džiovintuvu rankose. Nepaisant pasakų ar vizijų motyvų, veikėjai netampa neapčiuopiamais simboliais – jie čia pat. Sėdį iš kairės ar dešinės. Atpažįstami ir artimi kaip atvaizdas veidrodyje. Jie ieško užtarėjų ir laimės. Meilės ir neapykantos. Vienas kitam bando padėti, kol išeina iš kantrybės. Ir grįžta.
Spektaklio „Viskas arba nieko“ naujoviškos raiškos formos ir subtiliai gili dramaturgija padarė įspūdį ne tik Lietuvoje, bet ir visko mačiusiems žiūrovams didžiausiame pasaulyje šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje „Neue Stücke aus Europa“ („Naujos pjesės iš Europos“) Vokietijoje, į kurį patenkama tik rekomendavus įtakingiems dramaturgams ir kuriame Lietuvai buvo atstovaujama po keturiolikos metų pertraukos. Iki tol jame yra dalyvavę tik Eimuntas Nekrošius (1992 m. su spektakliu „Kvadratas“) ir Rimas Tuminas (1996 m. su spektakliu „Nusišypsok mums, Viešpatie“). Spektaklį festivalyje žiūrėjo ir audringai reagavo sausakimša salė. Festivalio internetiniame dienoraštyje teatro kritikai C. Graužinio veikalą „Viskas arba nieko“ gretina su S. Becketto kūryba, įžvelgia jame egzistencializmo ir meditacijos, beveik metafizikos elementų.
Pasak režisieriaus C. Graužinio, spektakliu „Viskas arba nieko“ siekiama, „kad jį žiūrintis žmogus trumpam iškristų iš konteksto, kad pailsėtų nuo suvokimo inercijos. Kitaip tariant, kad jam „nuneštų stogą”. Į spektaklį ateina vis daugiau jaunų žmonių, pasirengusių tai patirti“.
Spektaklį įvertino publika ir teatro kritikai.
„Graužinis teigia šviesią, skaidrią teatro kryptį. Žodį atliepia judesys, jausmą – muzika; tekstas skleidžiasi kaip paskirų fragmentų koliažas, jungiamas ritmų kaita ir nuotaikų priešpriešomis. Kalbėjimas prilygsta psichoterapijos seansui, kurio metu vis giliau skverbiamasi į užslėptus ar neišsakytus pojūčius, susijusius su laimingomis akimirkomis, buitinėmis situacijomis ar nerealizuotomis svajonėmis. Toks tekstas būdingas ir XX a. avangardistų, ir šiuolaikinei dramaturgijai, adoruojančiai kalbos/žodžio autonomiją ir per skirtingus balsus, keitimąsi replikomis formuojančiai ir personažą, ir jo pasaulio jauseną“. (7 meno dienos)
„Spektaklyje Martyno Bialobžeskio muzika – skaidrių svajonių ir grožio simbolis. Čia viskas sukasi ratu: personažai kalba apie grikių laukus, stiklinį ąsotį, iš kurio gali atsigerti, baltas sienas, artimo žmogaus apkabinimą, numirėlius. Aktoriai tęsia C. Graužinio kuriamo teatro stilistiką“. (Lietuvos rytas)
„Graužinis spektaklį-žaidimą nagrinėja, narplioja, manipuliuoja juo, analizuoja teatrą kaip visuomeninį reiškinį, permąsto spektaklio kūrimo procesą ir, regis, tuo mėgaujasi. Graužinis savojo spektaklio pasaulį kuria kaip koks demiurgas – iš pirmapradės materijos bei chaoso. Režisierius išsilaisvina iš literatūros gniaužtų ir tarsi atsigręžia į istorinio avangardo tradiciją, siekusią teatrą sugrąžinti prie pačių ištakų: žaidimo, ritualo, cirko, šelmiškos klounados. Kiekvienas žiūrovas čia ras tiek, kiek pats norės (ar sugebės) atrasti, kiek aktyvi ir imli bus jo fantazija“. (Menų faktūra)
„Toks teatras įdomus, nes jis aktualus, paprastas ir kartu sudėtingas bei labai panašus į tiesą. Pagrindinis motyvas – ieškojimas savęs ir kitų bei bandymas atpažinti tai, kas yra tikra, veikė savo paprastumu ir įdomiais artistiškais sprendimais. C. Graužinis ir šiame spektaklyje liko ištikimas savo žaviam stiliui, kur beveik nėra ribų tarp rimtų ir prasimanytų dalykų, kur nėra konkrečių žanrų, nes komedija čia puikiai randa vietą dramos sąvokoje, o tragedija ir rimta drama staiga virsta absurdu. Šiuos perėjimus režisierius daro itin meistriškai ir nepastebimai, žaismingai suliedamas pasakojimą į sklandžią organišką ir šiek tiek beprotišką visumą“. (Alfa.lt)
Vaizduotės teatro kūrėjas C. Graužinis minimaliomis scenovaizdžio priemonėmis suteikia aktoriams ir žiūrovams maksimalią vaizduotės laisvę ir sugeba užkabinti jautriausias sielos stygas. „cezario grupė“ balsuoja už teatrą, kalbantį apie žmogaus sielą, ieškančią grožio, ir siūlo pamąstyti, kaip atrodytų gyvenimas be kompromisų.
